Širyt apie keturias ir vėl blaškausi, negalėdama užmigti, todėl į galvą peršasi pačios įvairiausios mintys, kaip antai, kad klasikinę muziką (kaip ir piramides, lėktuvus bei internetą) mums importavo ateiviai, nes anų laikų žmogus nieku gyvu negalėjo savarankiškai atrasti, kad iš tam tikro medžio/metalo gabalo, specifinę formą įgijęs instrumentas geba ne tik skleisti kokį tai erzinantį garsą, bet ir, tam tikroje kombinacijoje su kitais skirtingus erzinančius garsus skleidžiančiais instrumentais, kuria katarsį keliančią harmoniją….
Bet kokiu atveju, bebaigiant nagrinėti ateivių ir klasikinės muzikos instrumentų temą, netikėtai pačiai sau prisiminiau savo užsienio kalbos dėstytoją.
Labai miela, jaunatviška ir noriai bendraujanti, šnekėdavomės kaip su sava.
Baigusi mums dėstyti ji išvyko į užsienį, ir nuo to laiko nieko apie ją nebegirdėjau.
Bus apie pora metų jau.
Įdomu, ką ji dabar veikia? Ir mintyse imu kurpti jai laiškutį:

„Miela Ugne,
Kaip laikaisi? Prisiminiau, kaip kažkada prieš paskaitą kalbėjomės, ką norėtumėme veikti gyvenime. Tikiuosi, Tau išvažiavus viskas susiklostė taip, kaip tikėjaisi. O aš tik praėjusiais metais supratau, ką noriu veikti, tad kol kas dar tik ruošiuosi šio to imtis.
Brūkštelk kada porą eilučių. Būtų smagu sužinoti, kaip Tau sekasi ir ką veiki.”

Bet ne.
Gal žmogus užsivertęs darbais ir visai neturi nei laiko, nei noro gilintis į prisiminimus apie kažin kada kalbėtus dalykus.
O gal ji ir visai to neprisimena.
Arba jei prisimena, tikrai nesitiki, kad galėčiau jai parašyti.
Tikriausiai ji pagalvotų ką nors keisto, juk mes nė nebuvom draugės…
Tikriausiai ji pagalvotų, jog kažko iš jos noriu.
Na, gal ir noriu…. Padrąsinančių žodžių iš stipraus, savo svajones Pasiekusio Žmogaus.

Tačiau dabar, praėjus bene porai metų…. Trukdyti ją būtų… kažkaip… nepadoru.

O padorumo vis tik derėtų laikytis.
Padoriu atstumu, taip sakant.

Laiško nutariu nerašyti.

Rodyk draugams

Tvanku.
Bute gyvybę palaiko naujausi šokių muzikos hitai („PowerHitRadio”).
Palubėje plieskia trys tarybinės mados vazonėliai, blankią aksominę šviesą skleidžia ir du kininiai žibintai.
Sėdžiu, nugara atsirėmusi į radiatorių, ir stengiuosi susitelkti ties pratimu.
Šįvakar studijuoju veiksmažodžius.
„Sakyti”. „Skaityti”. „Gerti”.
Užverčiu pribraukytą sąsiuvinį ir gurkšteliu kavos.
- Irgi nori?
Kyšteliu puodelį Bulvei prie snukučio. Ana smalsiai, tačiau atsargiai lyžteli, nusipurto.
- Užteks eksperimentų, šiandien jau papriką suvalgei, - primenu jai.
Bulvė atsainiai viksteli uodegą ir nupėdina į virtuvę.
Vėl įninku į knygutę.
„Būti”. „Daryti”. „Spręsti”.
„Eiti”. „Matyti”. „Turėti”.
Turėti… Vakar tvarkydamasi kaip tik susivokiau, jog turiu pernelyg daug daiktų. Pavyzdžiui, man tikrai nereikia lygintuvo. Arba ano lagamino su neveikiančiu užtrauktuku. Arba tiek visokių puodelių, nors jie man ir labai patinka.
Tiesa, mano viso gyvenimo manta lengvai telpa į vieną kambariuką, bet ir iš tos krūvos man nereikia turbūt trečdalio.
Nereikia turbūt ir niekam kitam.
Kava išseko, bet jau antra savaitė mane ištikęs įdomus psichologinis sutrikimas - bijau užmigti naktį, - tad metas dar vienam puodeliui.
Entuziastingai pakylu, ir, matyt, staiga pritrūkus deguonies, man velniškai apsvaigsta galva.
- Velniop tuos žuvų taukus, - murmu, klaupiuosi, atsiremiu rankomis ir nuleidžiu galvą, plaukais šluodama grindis. Taip klūpau geras tris minutes. Bulvė mane ratu apeina keturis kartus.
Svaigulys praeina. Šįkart stojuosi palengva ir traukiu į virtuvę.
Virtuvėje šviesos nedegu.
Atsidarau šaldytuvą ir su nepasitikėjimu žvelgiu į vakar pirktą pieno pakelį.
Nemėgstu pieno.
Bet dar labiau nemėgstu kavos be jo.
- Kaip manai, dar veikia? - rodau pakelį Bulvei, it šešėliui atslinkusiai iš paskos. Moku tinkuoti ir glaistyti sienas, bet nežinau, kiek laiko galioja praplėštas pieno pakelis.
- Kažkokia abejinga tu šiandien, - papriekaištauju, užsiplikau kavos ir įlieju lašelį pieno.
Grįžtu į kambarį, prisiartinu prie lango ir atitraukiu užuolaidos kraštelį. Dangus po truputį blunka iš juodos į nudėvėtą melsvą.
Pusė penkių ryto. Netrukus darželiuose po balkonais suskas kapstytis vietinės bobutės.
„Fly like you do it/like you’re high/like you do it /like you fly/like you do it/like a woman,” - plėšia mergaitė per kolonėles. Niekada nesupratau priedainio prasmės.
Šviestuvų vis dar neišjungiu.
Atsidūstu, praveriu langą, įkvepiu gaivaus naktinio oro, ir staiga apima keistas suvokimas, kad iš tikrųjų mūsų visų pasaulėliai labai maži.
- Mes vėl čia, Bulve?
Bulvė aiškiai nesusigaudo, ko aš iš jos noriu.
- Mes vėl čia, Bulve, - paaiškinu. - Mes vakar čia buvom. Ir užvakar. Matai, kilimas tas pats. Ir žibintai. Ir kiti daiktai. Ir “PowerHitRadio”. Šiame kambaryje mes jau labai ilgai, supranti.

„Laukti”.

- Ko mes laukiam, Bulve? - susimąsčiusi paklausiu, kiek stumteldama ant palangės įsitaisiusią katę ir šalia prisėsdama pati.
- Ko laukiam? Godo?

- Pelynas žino, Bulve. Neateis, eisim ieškot.

Jau greit.

Švinta. Išjungiu radiją, visas šviesas ir atsigulu. Tylutėliai guliu atmerktomis akimis, o į palangės skardą barbena lietus.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt