Iš tėčio laiško Nr. X (kalba netaisyta):

“Tai tiek, svarbiausia buk sveika nesirk, pavalgyk ir mokykis, nes pas mus ciaaaa sakoma mokytis , mokytis ir dar karta mokytis……..nes vis tiek darbo nera ir negausi. Tai kas belieka. Ate, parasyk”

Rodyk draugams

Iš tėčio laiško:

“Labas dukryte. Mes gyvenam gerai, kaip visoj Lietuvoj. Tikimes greit baigsis krize ir mes gyvensim kaip europieciai.”

Rodyk draugams

Prieš porą dienų šypsojausi, skaitydama kolegos tinklaraštininko įrašą apie Lietuvos benamių kasdienybę, ir štai po įvykio šįryt jau ir pati turiu ką papasakoti panašia tema…

Jeigu kas mano, kad vienoje iš turtingiausių pasaulio šalių nėra tokio reiškinio kaip asmenys be nuolatinės gyvenamosios vietos, turiu pasakyti, kad jų yra ir čia.
Tiesa, Danijos benamiai - labai kitokie nei tie, kuriuos esu pratusi matyti Vilniaus ar kitų Lietuvos kaimelių gatvėse. Mūsiškiai - visai nusivylę gyvenimu, aplinkiniais ir savimi ir, nors neturi interneto, puikiai išmano šiuolaikinės politikos problemas ir kas čia labiausiai kaltas.
Kopenhagos benamius dažniausiai sutinku traukinyje pakeliui į paskaitas ar iš jų. Kartais pagalvoju, kad Danijos vyriausybei būtų vienas juokas išspręsti savo benamių bėdas - tereikia juos visus įdarbinti kontrolieriais traukiniuose, mat kai kuriuos etatinius važiuodama tuo pačiu maršrutu pirmyn-atgal sutinku bent porą kartų per dieną.
Bet bėda tikriausiai ne bedarbystė ar įgimtas asocialumas. Tiesiog tai - kai kurių asmenų gyvenimo stilius, panašiai kaip gyvenančiųjų Kristianijoje, kurioje bazuojasi laisvieji piliečiai, kadaise užėmę senas kareivines ir sukūrę ten savo bendruomenę.
Dauguma benamių atrodo it visą pasaulį apkeliavę hipiai, pagaliau sugrįžę į gimtąjį kraštą, bet neturintys net „sąskaitoj” paskambinti artimiesiems: anądien vieną mačiau dėvintį striukę, ant kurios daniškai flomasteriu buvo užrašyta „TAIKA PASAULIUI!”. Dar neseniai į metro įlipo kitas, nesiskutęs ir nesikirpęs gerą dvidešimtmetį, sprendžiant iš barzdos ir dredų ilgio, ir įsitaisė ant priešais esančios kėdės. Stengiuosi nespoksoti, - nemandagu, - bet negaliu nepastebėti, kaip dėdė savimi užtikrintas atsega savąją daug gyvenimo mačiusią kuprinę, išsitraukia porą tų mažyčių, brangių alkoholio buteliukų, kokių būna prašmatnių viešbučių kambariuose įrengtuose bariukuose, ir ramiai užsiverčia vieną…
Beje, danų klajokliai darbo metu negeria, o kai geria - šiukštu, nedirba. O darbas, kaip jau buvau užsiminusi - kursuoti traukinyje per vagonus ir klausinėti, ar kas neturi gerajam žmogui „paskolinti” atliekamų centų. Kas turi, kas neturi, bet visiems keleiviams be išimties palinkima geros dienos su šypsena veide, ir niekas neterorizuoja „nū ė nū davai duok, nū duok…”
Taigi jeigu vagone pasirodo reprezentatyviai besišypsantis dėdė ir paprašo centų, gali būti ramus, nes jis šiandien blaivas ir darbe, taigi bėdų nepridarys. Bet šįryt į mano traukinį įlipo toks senukas….
Prisėda jis draugiškai šalia, trukteli alaus iš skardinės (laisvadienis nuo centų rinkimo) ir visus nuotaikingai garsiai pasveikina: „Labas rytas, Danija!”. Į jo pasveikinimą kaip tai niekas neatsako, aš irgi įbedžiu nosį į savo rožinį šaliką ir nuleidžiu akis į vadovėlį. Dėdė lukteli pora minutėlių, patempia ūsuotą lūpą it maža mergaitė ir bendrakeleiviams garsiai papriekaištauja: „Visi rytais surūgę kažkokie, be nuotaikos…”
Už poros minučių turiu išlipti, taigi atsargiai, vengdama staigių judesių, kylu ir kiek įmanoma ramiau perlipu per dėdės mantą, sukrautą ant grindų. Spusteliu mygtuką, stiklinės vagono durys atsiveria, ir įsitaisau prie durų kartu su dar saujele besirengiančių išlipti. Bet dėdę, pasirodo, taip pat prispyrė reikalas išlipti būtent šioje stotelėje, taigi jis atseka man iš paskos ir įsitaiso mano pašonėje. Taip ir stovim, laukiam, kol traukinys sustos, kai dėdė dar trukteli iš skardinėlės ir su šypsena veide tarsi didžiausią paslaptį koketiškai man į ausį, bet iš tiesų garsiai, kad girdėtų visi, pareiškia:
- O aš turiu bombą tašėj!
Še tai tau. Krūpteliu ir kiek neramiai apsidairau, vildamasi išvysti, ką apie tokią deklaraciją mano aplinkiniai. Po garsiosios istorijos su Muhamedo karikatūromis prieš keletą metų tokie pareiškimai viešajame transporte turėtų mažų mažiausiai sukelti paniką. Bet čia aš nustembu -nors visi kiek sutrikę pasuka galvas į linksmai nusiteikusį dėdę, bet tik susižvalgo tarpusavyje ir vėl įsispokso pro langą.
- Aš jums sakau, aš jums sakau, - patikina dėdė porąkart, nesulaukęs reakcijos, kokios, matyt, tikėjosi, ir vėl užsiverčia skardinėlę. Aš ta proga žvilgteliu žemyn į jo tašę ir, stengdamasi išlaikyti šaltakraujiškumą, bandau įžiūrėti kokį nors į išmontuotą laikrodį panašų aparatą su raudona lempute. Tačiau neaptinku nieko panašaus, - rankinė grūste prigrūsta visokių valymo priemonių - purškiklių, valiklių ir baliklių. Et…. šmaikštuolis, su palengvėjimu pagalvoju ir čia mums visiems metas išlipti. Dėdė irgi, matau, išlipa, bet mūsų keliai išsiskiria - aš nuskubu metro link, o jis romantiškai paskęsta minioje.
Cha, bomba, galvoju sau stoviniuodama ant eskalatoriaus laiptelio ir šypsodamasi į šaliką, mat koks išdykėlis pasitaikė…. Ir po poros minučių staiga lyg žaibas trenkia mintis: o gal… tikrai…. o gal tikrai jis nemelavo…. o jei būtų paslydęs, plojęsis su visais valikliais ir balikliais, cheminė reakcija - še tau ir bomba…

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt