2009-ieji.

- Kviečiu į neįprastą pasimatymą, - nusišypso mano draugas gerokai sutemus. Po valandėlės klaidžiojimo po Antakalnį atsiduriame kapinėse. Ak, taip, juk lapkričio pirmoji, prisimenu, grožėdamasi rimtyje skendinčiomis švieselėmis. Pamažu vaikštinėjame ten ir šen ir netrukus atsiduriame priešais kažin kokias didingas skulptūras. Po jomis - žvakės ir gėlės.

- Kovotojams už Lietuvos laisvę pagerbti? - sumurmu neužtikrinta. Draugas linkteli ir kurį laiką stoviniuojam tylėdami. Po minutės jis pasirausia kišenėje, išsitraukia keletą žvakučių, užžiebia ir atsargiai pastato šalia kitų.

Pažvelgiu į jį tarsi būtume ką tik susipažinę.

- Aleksėjau….. - tylutėliai sumurmu, kupina pagarbios nuostabos.

***

- Žiūrėk, žiūrėk, kokį kietą nusiroviau, - skuba pasigirti šefė. Mandagiai pavartau fotoaparatą rankose ir šypsodamasi grąžinu:

- “Fujitsu”….

- … Pf. Xiao, gėda. Visai negerbi protėvių. Gerbtum - nepirktum šito šlamšto, - pasipučia Gao Bin ir pasisuka į mane: - Ką nors girdėjai apie Nankino skerdynes? Va todėl aš niekada nepirkau ir nepirksiu nieko japoniško, po paraliais.

- Bet…. Gao….. Tu gi dirbi suši restorane, - atsargiai nutęsiu.

Gao pasimeta.

- Nu nes kinų maistas nebepopuliarus.

***

Iš Julkos pasakojimo:

- … Buvo man gal šešiolika metų, kai dirbau Rygoj vienam restorane. Matau, prieina tokia kretanti bobulka, lazdelyte pasiramsčiuodama…. Nu ir…. man ji tokia rusiška pasirodė, tai aš ir paklausiau: “Kak mogu vam pamoč’?” A ana kak stala na menia arat’ O viešpatie, kaip ji puolė mane koliot latviškai, stovi ir rėkia,  - kaip tu drįsti, tu Latvijoj, ne Rusijoj gyveni, tai ir kalbėk valstybine kalba! Pamenu, grįžau namo po pamainos ir verkiau verkiau mamai ant kelių…. Visą gyvenimą turbūt prisiminsiu.

***

- Nu vis tiek bent porą kartų per mėnesį būtinai prieis prie manęs koks ir paklaus, ar aš kartais ne grenlandė, - guodžiasi grupiokė pusiau juokais, - Nu danė aš, da-nė! Tik tėtis mano iš Vietnamo, o senelis Vokietijos rusas buvo.

***

“A.Breivikas tvirtina, jog vyrai neturėtų rodyti savo jausmų - „Vakarų Europoje vyrai sumoteriškėjo”. Jis žavisi japonais - jie tikri vyrai.” (Šaltinis)

(Paveiksliukas iš čia)

O Katė Ant Palangės?

Katė Ant Palangės yra ketvirčiu rusė, trimis ketvirčiais lietuvė. Studijuoja japonų kalbą Danijoje, dirba kinams priklausančiame suši restorane. Retais atvejais turėdama laiko romantiškai išgeria kavos su rumunu, o nuo vasaros turbūt gyvens su Latvijos ruse. Todėl paprašyta pasisakyti identiteto klausimu tik šypsodamasi skėsteli rankomis…… :>

Rodyk draugams

Visą savaitę kaip be galvos plėšausi tarp studijų ir darbo, šeštadienio vakarais vakarieniauju sušinėje su kolegomis ir šefės šeima, todėl nenuostabu, kad sekmadieniais mano šaldytuve - vien pelė pasikorus.

Užveriu šaldytuvo dureles ir su atodūsiu vyniojuosi šaliką kelionei į artimiausią kebabų centrą, kai atsidaro vonios durys ir pasirodo vien rankšluosčiu apsirėdęs, kažin kokiais kvapniais aromatais dvelkiantis Pjeras.

- Vajėzau, šimtą metų tavęs nemačiau, jau galvojau, gal kas atsitiko, - pratrūksta, išvydęs mane, įsispyrusią į vieną batą ir rankoje laikančią kitą, ir, nelaukdamas mano tradicinio pasiaiškinimo, kad daug dirbu, griebia jautį už ragų: - Klausyk! Kviečiu tave vakarienės! Matai…. Vakar prie kiosko susipažinau su tokia moterim, taip fainai pašnekėjom, tai pakviečiau ją vakarienės, bet ji va ką tik parašė žinutę, kad neateis….. O aš tiek maisto prigaminau, - katilą prancūziškos svogūnų sriubos ir belenkiek daržovių troškinio…..

Dievuli gerasis, kaip nuskilo, pagalvoju, - ką tik laimėjau prancūzišką vakarienę dviems…. Šypsodamasi linkteliu ir paleidžiu laikomą batą ant kilimėlio.

- Tai va laukiu tavęs už dešimties minučių svetainėje, - išberia Pjeras ir skubiai pasišalina į savo kambarį persirengt.

Po dešimties minučių sėdžiu prie stalo ir mėgaujuosi svogūnų sriuba, kai iš virtuvės pasigirsta bene isteriškas Pjero šūksnis, o netrukus pasirodo ir jis pats.

- Merde…. - sumurma,  laikydamas rankoje mobilųjį. - Ką tik parašė, jog vis dėlto atvažiuoja. Bus netrukus.

- Tai ne problema, - stojuosi su lėkšte ir rengiuosi keliauti į savo kambarį, kai švelnią sumaištį sustiprina skambutis į duris. Oho, nieko sau “netrukus”…. Pjeras pasimetęs mesteli man “sėdėk” ir skubinasi atidaryti durų. Na, sėdėk tai sėdėk…. Prisėdu ir toliau lyg niekur nieko merkiu šaukštą į sriubą, kol koridoriuje girdisi trypčiojimas, duslūs Pjero aikčiojimai ir primygtiniai prašymai “leisti paimti damos šalį”.

Pagaliau svetainėje pasirodo ir pati “dama” - tokia miela, elegantiška, liekna, tipiškai daniška pensininkė, kuriai amžius netrukdo džiaugtis išdykėliškais malonumais. Mane išvydusi visai nepasipiktina, tik draugiškai nusišypso. Atsistoju ir mandagiai prisistatau Pjero nuomininke.

- Va, - sakau, - Pjeras jums sriubos prigamino, tai ir mane nutarė pavaišinti, jūs sėskit, pilnas katilas…..

- Uoj, tai ir tu prisėsk, neskubėk, - maloniai kreipiasi į mane viešnia ir šūkteli ten bei šen karštligiškai žvakes degiojančiam Pjerui, - ėėėėa, o kodėl ant stalo tik raudonas vynas? Nepamiršai mano balto, jo?

- Ne ne, madame, - prišoka Pjeras su buteliu balto vyno. Nu vsio, galvoju, atmosfera kaista sparčiau nei tikėjausi, metas šalintis.

- Mes, matai, su Pjeru susipažinome vakar, - ima man pasakoti dama, - taip maloniai pašnekėjome…. aš, žinai, va prieš mėnesį išsiskyriau, po trisdešimt šešerių metų santuokos, tai vaikai mane baisiai kontroliuoja….. nenori, kad užsidaryčiau tarp keturių sienų, bet ir išeit niekur neleidžia…. Nesupaisysi…. O man į žmones norisi, pabendrauti…

Še tai tau. Žmonės ir po trisdešimt šešerių metų kartu skiriasi…. Linkteliu jai ir pagalvoju, kad, duokdie, prancūziška Pjero svogūnų sriuba šiai poniai bus visai neblogas balzamas širdžiai….

Kol mudvi šnekučiuojamės, Pjeras atidaro butelį vyno ir galantiškai pripildo viešnios taurę.

- Lašelį, a? - pasiūlo ir man.

- Ne ne, - sumojuoju rankomis, - man daug namų darbų rytojui, tai aš jau ir eisiu…..

- Aaa…. - supratingai numykia abu, - bet klausyk, įsidėk troškinio….

- Uoj, įsidėsiu, įsidėsiu, - nusišypsau ir šaltais nervais prisikraunu pilną lėkštę. Vis tiek kebabų eit jau per vėlu.

Rodyk draugams

Plačiau »

Rodyk draugams

Karts nuo karto Katė Ant Palangės savo gyvenime nė iš šio nė iš to sutinka tokių moterų, kurios jai jaučia nepaaiškinamą antipatiją ir, pačios nežinodamos kodėl, pradeda visaip pakišinėti koją. Šitos moterys dažnai būna įžengusios į solidų keturiasdešimtmetį ir paprastai į patį pirmąjį mano pasisveikinimą “Labas, malonu susipažinti, esu Katė Ant Palangės” ima šnypšti, barškinti uodega ir skleisti net aplinkinių jaučiamus neigiamus fluidus.

Būdama jautri žmonių nuotaikoms netrunku to pajusti, bet kadangi siaubingai nemėgstu konfliktų, kurį laiką ieškau racionalaus paaiškinimo, kodėl teta manęs nemėgsta, atsargiai demonstruoju draugiškumą ir bandau lipdyti konstruktyvų dialogą. Deja, barškuolės retai kada leidžiasi į kalbas. Dažniausiai išmeta saldžiai netikrą šypsenėlę, o už akių toliau spjaudosi nuodais.

Kaip bebūtų liūdna, turiu tokią tetą ir savo dabartiniame darbe. Nuo pat pirmos pažinties dienos teta leido suprasti, kad akimirksniu užsikariavau jos begalinę antipatiją, ir niekas to nepakeis. Ir prasidėjo: apkalbos kolegoms. Skundai šefei. Kasdieniai priekaištai, kad darau blogai tą, aną ir trečią. O ypač jai kliūva mano danų kalbos įgūdžiai, - nors klientai supranta mane kuo puikiausiai, tetai atrodo, kad jokia lietuvė nebus lygiavertė kartu su daniukėmis, ir nuolat apsimeta, kad mano akcentas jai raižo ausis. Ilgainiui teta neapsikentusi mano pakantaus lietuviško charakterio ir profesionalaus darbinio poker feiso, kai į visus jos priekaištus reaguodavau “padėka už skatinimą stengtis dirbti geriau”, nustojo simuliuoti pseudoglobėjišką šypseną ir virto paprasčiausia Baba.

Anądien Baba pratrūko. Mat šefė man parodė didesnį pasitikėjimą nei įprastai padavėjai, beveik prilygstantį Babos statusui, ir jai, savaime aišku, tas siaubingai nepatiko. Taigi Baba metė į šoną visą savo ilgai kauptą subtilumą ir kolektyvo akivaizdoje išdėjo Katę į šuns dienas, nes, mat, “per daug sau leidžiu ir kas išvis manausi esanti”. Mandagiai kaip visuomet išklausiau, padėkojau už kritiką ir toliau su šypsena tęsiau apmokymus naujai priimtai kolegei. Iš to pykčio Baba visą vakarą nesugebėjo net pažvelgt į mano pusę.

Bet čia Katės Ant Palangės kantrybė ir baigėsi.

Wanna play dirty, bitch? Let’s play……

Tokios Babos labai dažnai pačios pernelyg gerai apie save galvoja ir mano, kad jos tai jau klaidų nedaro. Bet tiesa ta, kad Babos susifailina dažniau nei pačios to norėtų. Ir šita taip pat.

Kitą dieną pasikviečiu šefę diskretiškam pokalbiui ir subtiliai užsimenu, kad “kai kam trūksta profesionalumo”, kas siaubingai “kenkia mūsų reputacijai”. Šefė ištempia ausis, o aš, tiesą sakant, nieko kaip ir nepagražinu, bet kloju viską, kaip yra: žinau, kad esu dar pakankamai šviežia kolektyve, tačiau, kaip ten bebūtų, turiu keletą pastebėjimų, į kuriuos tavo teisė atsižvelgti arba ne, sakau.  Rėžk, sako šefė. Įkvėpiu ir rimtu veidu imu dėstyti. Tokioje ir tokioje srityje, sakau, (už kurią atsakinga Baba, bet garsiai to nepareiškiu) yra daroma pernelyg klaidų. Aišku, toks pasakymas nieko nereiškia, todėl klaidas imu vardinti. Diskretiškai, bet su konkrečiais pavyzdžiais. Šefei tenka pritarti. Užbaigdama dar kartą priduriu, jog tai tik mano subjektyvūs pastebėjimai, į kuriuos ji turi teisę numoti ranka, bet šefė tik palinksi galva. Ir dar vienas dalykas, sakau. Naujienlaiškis rašomas siaubingai klaidinančiu stiliumi, nusiskundimų girdėjau ne vieną. Gal Baba, sakau, prieš platindama naujienlaiškį galėtų jį persiųsti kolegoms? Kartu pažiūrėtume, įvertintume, juk kelios galvos geriau nei viena………..

Kitą dieną šefė pasikviečia Babą ir sako:

- Klausyk, nuo šiol naujienlaiškį siųsk ir Katytei. Ji nors ir lietuvė, bet rašymo subtilybes išmano, - pažiūrės, patikrins…. Juk kelios galvos geriau nei viena……

Baba pasimetusi keliskart sumirksi, o aš šypsodamasi jai ištiesiu lapelį:

- Tai smagu, kad bendradarbiausim! Va, čia mano elektroninio pašto adresas. Užrašiau pati, nes žinot, ta mano ilga lietuviška pavardė……….

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt