2012-09-29Akademinė krizė.

Sėdim ant suolelio, Alechandro rūko, aš gurkšnoju kolą.
- Žinai, galvoju mesti kolegiją, - negarsiai prataria anas, nuspriegdamas nuorūką balandžiui po kojom. - Informatika man nelabai, o gaminti sekasi puikiai. Galvoju tapti virtuvės šefu.
- Suprantu, - sakau. - Ir pačią panašios mintys aplanko. Pavargau nuo mokslų.
- Nea. Tu tai nemesk. Vienas iš mūsų turi turėt diplomą, skaitau.
- Kad aš jau turiu vieną, bet pats matai, mokslininkė iš manęs nelabai, užtat man šokti patinka, juk va galėčiau…
- Nė negalvok…
- …šokėja būti, - užbaigiu nebe taip entuziastingai. - Va, vakar krucifiksą padaryti išmokau….

- Mergaite, tavo tėvai už galvos susiimtų, išgirdę tokias kalbas, - sumurma Alechandro, - Šokėja, matai. Toate femeile pleaca…

- Kaip? - nenugirstu.

- Sakau, visos moterys išvažiuoja….. Išvažiuoja į užsienius “akademinės” karjeros daryti, o baigia krucifiksais ant stulpo…

Rodyk draugams

- Staigmena! - džiugiai išskečia rankas Julka. - Radom butą, kur galėsim kraustytis visi kartu - aš, Alechandro ir tu.
- Tai kad ten tik du kambariai, - sakau, žiūrėdama į abu.
- Du, - patvirtina Alechandro. - Vienas - Julkai, kitas - man ir tau.
- Aš imu tą mažesnį, o judu galėsit būti tam dideliam, kur televizorius, - garsiai čiauška Julia, - nesijaudinkit, ten durys užsidaro.
Imuosi gynybos per aplinkui:
- Nu okėj. Nu tarkim. O jeigu, tarkim, jūs norit televizorių žiūrėt, o aš - treniruotis?
- Tai mes arbatos pasidarysim ir būsim tavo palaikymo komanda, - atremia Alechandro, - “Climb that pole, girl! Now do another fireman move!”
- Oookėj… O jei aš, pavyzdžiui, norėsiu mokytis, o jūs - televizorių žiūrėt? - sakau.
- Tai galėsi eiti į Julkos kambarį.
- O jei Julkos vaikinas ateis ir norės televizorių žiūrėt, o aš - treniruotis?! - nenusileidžiu.
- Ne bėda, galės prisijungti prie mūsų palaikymo komandos, - pasiūlo anas.
- …Arba išnešim tavo stulpą į balkoną, - pasvyravusi priduria Julka.
Po paraliais, čia jau net ne kietas riešutėlis, o tarybinis griliažas.
- Pagalvok, gyventum su dviem sušio meistrais, o kur dar guliašai ir bulviniai blynai, - ima gundyti Julka. Žino mano silpnybę.
- Bet jei mes susipyksim?! - nebeištvėrusi nuleidžiu žvilgsnį į Alechandro batus.
- Tuomet aš miegosiu virtuvėje.
- Tai kad virtuvė su kambariu sujungta… - sumurmu, bet anas lyg nenugirdęs pratęsia: - Ir apie tavo depresiją pagalvojom, - pirmas aukštas, tai žinai…
Nustebinta tokios keistos rūpestingumo apraiškos, beviltiškai grabinėju argumentų likučius.
- O kad aš juk pati ką tik persikrausčiau…
- Niekis, mūsų vieta daug fainesnė, mes viską pertempsim, - nuramina abu.
- Bet… Aš mėgstu būti viena… - pratariu vos girdimai.
- O gal gana vienatvės?

Nutylu.

O gal tikrai gana….

Rodyk draugams

Ko jau ko, o su gimdytojais, paprastais Lietuvos provincijos žmoneliais, bendrauju ne per dažniausiai, todėl kaskart jiems parašiusi vis susimąstau, ar ne per atvirai/sausai/tiesmukai užpilu juos savo gyvenimo detalėmis…

- Julka, paslušaj, aš tėvams laišką parašiau, reik tavo nuomonės.

- Nu, davai, - susikaupia Julka, o aš pradedu skaityti (kalba netaisyta):

“Labas, druzja,

Kaip jūs ten? Pagaliau prisiruošiau jums parašyt…. Nu kaip, aš laikausi visai gerai. Antidepresantai padeda, pasakysiu aš jums, susireguliavo miegas, po truputį atsistato fizinės jėgos, atsirado pozityvo.
Universitete sunku, verčiam rimtus tekstus iš japonų į danų, stengiuosi neatsilikti nuo daniukų. Nors ir sunku, bet ir įdomu… Paskaitos kasdien, išskyrus penktadienį.

O savaitgaliais dirbu, va ryt, sekmadienį, irgi dirbu. Stengiuosi nepervargti, nes nuo to visos bėdos ir prasideda.
Ai, pradėjau lankyti šokių mokyklą, nes gydytoja griežtai liepė imtis sporto. Mes tokių šokių mokyklų Lietuvoj neturim, bet Kopenhagoj populiaru, kaip čia pasakius, aerobika aplink stulpą (čia Julka suprunkščia) - labai stiprina nugaros raumenis ir viską kitką, o ir šiaip smagu, nes kolektyvas draugiškas…
Turiu draugą, iš Rumunijos, jam 19 m., bet labai rimtas rodos, va, sakiau, palauksim, kol bus bent kokie 21 m., ir galesim jau ženytis :) Juokas juokais, bet jis maladiec u menia, per gimtadienį ohoho kokių staigmenų surengė.
Šiuo metu pas mane Julka gyvena, mano padružkė iš Latvijos, tai mes su ja rusiškai šnekam.
Babai linkejimai! Vilei irgi! Galit šitą mano laišką perskaityt jai, pasakyt, kad labai pasiilgau!

O mamos labai laukiu atvažiuojant, jau sugalvojau, ko noriu, kad atvežtų: marinuotų naminių grybukų, jėzau, kaip pasiilgau, ir tinginio pyrago, nes cia nėr Danijoj… Burokėlių marinuotų vieną sloiką gali atvežt, o mano draugui - rūkytų lašinių, labai jis juos mėgsta, bet čia Danijoj irgi neradau, kur pirkt… Dar ką sugalvosiu, parašysiu! Ai, nu ir dar bloką cigarečių, rasiu, kur panaudot.
Tai tiek šiam kartui, va jums graži rusiška/moldoviška daina:

Bučiuoju,
Katė Ant Palangės”

- Nu? - pakeliu akis.
Julka diskretiškai patyli ir sako:
- Slyškom mnogo pravdij….
- Kad jau išsiunčiau… - susikremtu ir tuomet prisimenu savo tinklaraštį: o jūs, brangieji skaitytojai, ar nepavargstat nuo mano šitokio ekshibicionizmo?

Rodyk draugams

Grupiokė, dėstytojos paprašyta paaiškinti, kas yra hermeneutinis ratas, išpyškina:

- Nežinau, kaip jūs, bet aš, kalbant apie hermeneutinį ratą, iškart mūsų Katę Ant Palangės prisimenu. Va žiūrėkit, dėstytoja, danų kalbą ji išmoko Lietuvoj. Tada atvažiavo į Daniją mokytis japonų kalbos. Paskui turbūt važiuos į Japoniją mokytis rumunų kalbos. Tada - į Rumuniją - lietuvių, bet per kitą prizmę, ir tada - vėl į Daniją.

- … Geriau pagalvojus, čia jau net ir geografinis hermeneutinis ratas gaunasi, - nedrąsiai priduria jos bendrasuolė ir pasisuka į mane, - bet kad jis tvarkingai apvalus išeitų, teks tau, Kate, ir į Maskvą bent pusmečiui, suomių kalbos pasimokyt…..

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt