Praėjusį šeštadienį vėl prabundu nuo girtų balsų ir tuc tuc tuc vienu aukštu žemiau. Užsimiegojusi ir pikta žvilgteliu į laikrodį - penkios. Man į darbą keltis aštuntą. Šiaip ne taip įsisupu į chalatą, ryžtingai nusiteikusi atsirakinu duris ir vos jomis nenutrenkiu tokios pat piktos ir mieguistos Jelenos.
- Ką tik buvau pas juos, - greitakalbe išberia ji, iš netikėtumo atsišliedama į sieną. - Tai, pasirodo, jaunuolis puikiai šneka angliškai ir mandagiai pareiškė, kad baigs po valandos.
- Po valandos bus šešios, man keltis aštuntą, Jelena, valandos tai jau aš nelauksiu, - pareiškiu, pasigriebiu iš virtuvės medinį šaukštą, užsitrenkiu kambario duris, pasileidžiu Romanian New Wave House gabalą, užsidedu ausines, atsisėdu ant grindų, pasitraukiu būgną ir pradedu mušti ne blogiau nei Enerdžaizerio triušiukas. Dar nė daina nespėja užsibaigti, kai išgirstu baisiai garsų nervingą beldimą į mano kambario duris.
“AHA!” - piktdžiugiškai pagalvoju ir visa suplukusi atlapoju duris, pasiruošusi leistis į derybas… Bet priešais mane stovi visai ne lauktas hipsteris, o vidutinio amžiaus rubensiškų formų moteriškė, įsisupusi į rūžavą chalatą. Visa įraudusi ji spokso į mane, nepratardama nė žodžio. Aš, lygiai taip pat priblokšta, spoksau pakaitomis tai į jos veidą, tai į tankiai besikilnojančią krūtinę, liudijančią apie netrukus ištiksiantį emocijų proveržį. Už moteriškės stovi Jelena su savo žirafomis marginta pižama ir gurkšnoja vandenį, laukdama, kas čia bus. Iš moteriškės veido išraiškos susivokiu, kad ji tikėjosi rasti žolės apsirūkiusį metalistą, grojantį būgnu penktą valandą ryto, bet tikrai ne smulkią, susivėlusią, užsimiegojusią ir į chalatą susisupusią mergaičiukę, ginkluotą mediniu šaukštu, žvelgiančią į ją pasimetusiu žvilgsniu lyg būčiau iš medžio iškritęs bejėgis paukščiukas.
- Kur jūs gyvenat?! - staiga išrėkiu jai daniškai vis dar apglušusi nuo savo grojimo, bandydama susigaudyti situacijoje. Moteriškė lyg atsipeikėja:
- Pirmam aukšte!
- Pirmam? - nuoširdžiai nustembu. - Ir girdit mano būgną iš ketvirto aukšto?!
Ji palinguoja galva, vis dar bandydama atgauti kvapą nuo greito lipimo laiptais. Man jos pagailsta. Esu pernelyg pikta ir pavargusi, kad parinkčiau tinkamus žodžius, bet jaučiuosi kalta pasiaiškinimą:
- Mes čia ne į jus taikėmės. Mes irgi miegot norim. Grojimas būgnais tikrai nėra mano hobis. Ir aš blaivi. Aš tik pavargusi nuo mūsų naujų kaimynų, kurie mums neleidžia miegot, o mums su Jelena keltis už poros valandų….
Kaimynės akyse pasimetimą keičia užuojauta. Dabar jos pyktis nukreiptas teisinga linkme. Ji ryžtingai apsisuka ir leidžiasi laiptais žemyn. Aš vos spėju iš paskos ir pirmąkart pastebiu, kad ji basa.
Kaimynė pasibaladoja į hipsterio duris. Anas atidaro tik iš trečio karto, pižoniškai laikydamas taurę viskio.
- Duosit jūs žmonėms miegot ar ne? - išberia kaimynė.
- Dar valandą… - atsainiai sako jai anas, girtas kaip tapkė.
- Dešimt minučių! - įsikišu aš.
- Penkias, - pataiso mane moteriškė, -žmonėms šeštą ryto į darbą keltis…
“… Tvojumat’”, - priduriu aš mintyse.
Hipsteris linkteli ir užtrenkia duris. Aš dar kartą atsiprašau kaimynės ir ji leidžiasi laiptais žemyn, o aš pavargusi tipenu į viršų.
- Tu matai, - sakau Jelenai, - kaimynė iš pirmo aukšto mano būgną girdi. O tie urodai ne.
- Kate, tu nuostabi! - sušunka Jelena švytinčiomis akimis. - Genialu, - jei jie į mus nereaguos, priversim reaguoti visus kaimynus! Jeigu jau mums neleis miegot, tai nafik tada niekas nemiegos, kitąkart būgninsim dviese! O jei kaimynai skųsis, peradresuosim juos aukštu žemiau.
- Nežinau, - sakau dvejodama, - nesinori gadinti gyvenimo niekuo dėtiems žmonėms. Bet gal po šito karto pasimokys. Visus kaimynus prieš juos nuteiksim.

Tai ką jūs galvojat? Vakar naktį vėl tuc tuc. Man tai laisvadienis, bet Jelena iš darbo grįžo pusę dvylikos, o aštuntą - į rytinę pamainą kitam darbe. Stovim virtuvėje pirmą valandą nakties ir klausomės Rihannos, dusliai aidinčios po grindimis. Koridoriuje pasigirsta hipsterio juokas ir girdim, kaip anas nubilda laiptais žemyn pasitikti draugo.
- Viskas, duok man būgną, - Jelena pareiškia, bet aš papurtau galvą.
- Palauk, Jelena. “Krikštatėvio” filmo scenarijus su akivaizdžiais grasinimais nesuveikė taip, kaip tikėjomės…. Klausyk, o tu matei “Inception” su Leonardu Dicaprio?
- Aha… - nutęsia Jelena.
- Gerai. Einu į apačią, palauk manęs čia, - sakau, įsispiriu į batus ir netrukus beldžiu į jau iki skausmo nekenčiamas duris, kurias atidaro aukšta tamsiaplaukė.
- Labas, - sakau su šypsena ir nuskriausto katino žvilgsniu, - Tu čia gyveni?
- Ne, mano vaikinas gyvena, aš jo panelė, - atsako ji. Aš pakreipiu galvą į šoną, lyg bandydama suvaldyti nuostabą, ir sakau:
- O, tikrai? O praeitą kartą man duris atidarė blondinė…..
- Aš nežinau, praeitą savaitgalį manęs nebuvo, - sutrinka ji. Aš užjaučiamai žvilgteliu jai į akis, supratingai palinguoju galva ir lyg bandydama ją išgelbėti iš nepatogios padėties staiga sakau:
- Na, čia jau ne mano reikalas. Aš tik dėl triukšmo atėjau. Mes labai gražiai prašom patylinti muziką, nes mano draugei ryt anksti į darbą. Ar galim taip susitart?
Mergina linkteli, aš padėkoju, palinkiu gražaus vakaro ir užlipu į viršų, kur manęs laukia Jelena.
- The seed has been planted, - pareiškiu šypsodamasi puse lūpų. - Jelena, kitą kartą kai prasilenksi su jo mergina - aukšta tamsiaplaukė, - apsimesk nuoširdžiai nustebusia ir sakyk “O jūs tryse gyvenat?…” Ir daugiau nieko.
- O dieve, na tu ir kalė, - nusikvatoja Jelena.
- … Katė, - pataisau ją. - Aš katė. O katės yra vaikščiojanti karma, už niekšybes nedovanoja. Jei ir šitai nepadės, prisiusiosiu jiems į batus.

Įsidienojus skambinu Julkai:
- Alo, Julka, klausyk, kada, sakei, tu pas kirpėją užsirašius? Po poros savaičių? Nu super. Klausyk, neišmesk plaukų, man kaip tik reikia poros šviesių sruogų.

Rodyk draugams