Eilinis laisvadienis, vėl naršau po darbo skelbimus. Ir ko čia tik nėra, pagalvoju, pelyte vangiai perversdama puslapį, kai….

Prisimerkiu ir skelbimą perskaitau dar kartą.

Sąžiningai pasakysiu, tokio dar neteko matyt.

Bet kodėl… Kodėl širdelė smarkiau plakti pradėjo?

Bene ir aš ten noriu?

- Nekvailiok, - išgirstu griežtą vidinį balsą, - Ką tu ten veiksi, gi tridsokas ant nosies…

- Ša tu,  - nutildau. - Ir ne tridsokas, o dar tik dvidešimt aštuoneri. O kad ir tridsokas būtų, ne tavo reikalas, pofyg tokia dar atrodau.

- Nu nu… - sumurma anas. - Nado byla ranshe dumat’… Ir ką tėvai pagalvos?

- Komon, po tatuškės jau nieko nebegalvoja, - primenu. - Tegu gyvena mano mokyklinių pasiekimų prisiminimais netrukdomi.

- Dieve dieve, quo tu vadis, - surypuoja mano vidinis balsas. - Kuo toliau, tuo protelio mažiau… Žmonės tavo metų su šeimom ir paskolom sėdi, dirba su popieriais ir važinėja į komandiruotes. Baigsi tu cirkintis ar ne pagaliau? Jau praeitą savaitę į svingerių klubo administratores civiaką siųst vos atkalbėjau, dabar vėl…

- Taigi čia ne tas pats, - sakau, - o apskritai tai ten irgi nieko blogo, juk tik svečius suregistruoji, patalpas aprodai, o paskui čilini prie kompo su arbatos puoduku, kol jie ten tratinasi visi…. Pabūk ramiai, man pagalvot reikia.

Atsistoju, įkvepiu ir žvilgteliu į veidrodį pro vieną petį, pro kitą. Kresteliu plaukus ir pasiunčiu savo atvaizdui oro bučkį.

- Žinai ką? Davai siunčiam, bala nematė, - džiugiai pranešu savo vidiniam balsui.

- Jei nusiųsi, nebebus iš tavęs žmogaus jau, - perspėja anas.

- Agi ni chriena, - atsikertu, - Dabar irgi ne kažką. Prezidente vis tiek nebūsiu, o rašyt ir skaityt nuo to nepamiršiu.

Ir ką?

Ir išsiunčiau. Išsiunčiau paraišką į vakarinės programos šokėjas. Nesijaudinkit, draugai, buvo parašyta, kad be nusirengimo elementų, užtat su gera alga ir įmokom į pensijų fondą! O, kaip sakoma, senatve reik pradėt rūpintis iš anksto, ar jūs ne taip galvojat?

(Jei pakvies į pokalbį, būtinai parašysiu.)

Patiko (17)

Rodyk draugams