… Viena iš priežasčių, kodėl smarkiai apstojau bendrauti su žmonėmis, yra prieš porą mėnesių ištikęs stiprus mizantropijos priepuolis. Staiga atsiradęs stiprus poreikis apsivalyti, nusigremžti vidines spintas, matyt, sukėlė kažin kokį vidinį katarsį, po kurio mano vidinis “aš” tapo baisiai jautrus visoms bjaurastims, sklindančioms iš žinių portalų, feisbukų bei tam tikrų pažįstamų, ir, deja, kur kas jautresnis visam šitam nei gražiems, maloniems dalykams. Rodos, besivalydama save, netyčia su šluota išginiau ir savo vidinio kiemo sargą - cinizmą. Jaučiuosi lyg užkietėjusi alkoholikė po savaitės kurso lašelinės. Nebeturiu nuodų kraujyje, bet nebeturiu ir priešnuodžių.

Pradėjau siaubingai nekęsti bukų. Paviršutiniškų. Trumparegiškų. Teisuoliškų. Neturinčių vertybių. Nužmogėjusių. Ir vien įvaizdžiu gyvenančių asmenų. Praeitą savaitę Julkos pasiūlymu žiūrėjom rusų filmą “Vaidinant auką”. Ir man labai įstrigo šitas monologas. Monologas žmogaus, kuris priėjo ribą. Viskas.

<a href=”“>

Nebegaliu. Nebegaliu žinių žiūrėt, kaip ten kits kitą šaudo, gaudo, kankina. Vakarais grįžtu iš darbo, priimu dušą, įsijungiu lounge’ą ir žiūriu rankdarbių video. Miegu su ausų kaištukais ir miego akiniais. Kartais pažiūriu kokią komediją, o kartais - tik katinukų video.

Niekada nemėgau kalbėti telefonu ar atsakinėti į žinutes, bet pastaruoju metu jį pasitikrinu du kartus per dieną ir apima toks palengvėjimas, neradus jokių žinučių ar praleistų skambučių, jog jaučiuosi beveik kalta.

Vis dažniau galvoje sukasi frazė “Karalius yra nuogas”.

Kaip dažnai susiduriu su žmonėmis, sukūrusiais savo pačių įvaizdį. Galbūt tai šiuolaikinė “dabartizmo” kultūra, kurios moto - “Fake it till you make it”. Žiūrėkit, aš dizaineris. Žiūrėkit, aš dailininkė. Rašytoja. Modelis IR dainininkė. Širdžių daužytojas. Didžėjus. Politikas. Menininkas… Ir šis pasaulis sukasi per greitai, kad stabtelėtume ir atsirinktume, kas iš tiesų yra kas. Dauguma mūsų atsainiai linkteli ir spusteli “Like” arba praignoruoja. Viskas būtų gerai, bet tuštybė užima vis didesnius medžioklės plotus. Ir medžioja jie mūsų dėmesį, užtvindydami socialines medijas, žinių portalus ir netgi gatves. Ji sukuria dirbtinę vertę ir verčia ne tik pripažinti jos egzistenciją, bet ir jos alkti.

Tačiau ne tai liūdniausia. Liūdniausia, kad kol visos šios “asmenybės” flashina visuomenę, reikalaudamos dėmesio, tikrieji pasaulio protai ir talentai tūno šešėlyje, kamuojami sociofobijos ir tikėdamiesi, kad jų niekas nepastebės.

Internetu susipažinau su įdomiu vaikinu, kuris mane, tokią išrankią pašnekovui, sugebėjo laikyti prie kompo valandų valandomis, pasakodamas įdomius random faktus iš pačių įvairiausių sričių. Jo dėka aš netgi pradėjau domėtis chemija! Ir dar man patiko jo moksliukiškas drovumas. Ir kad pats išmoko groti gitara. Ir kad labai myli gyvūnus.

Tik vėliau sužinojau, kad jo intelektas - virš 135 ir jis priklauso tarptautinei organizacijai “Mensa”, vienijančią žmones, kurių IQ yra aukštesnis nei 98 proc. likusių pasaulio žmonių.

Žinot, ką? Tokie žmonės nesiskelbia, kokie jie šaunūs. Nes jie taip nemano. Tiesą sakant, kai visas pasaulis skęsta savireklaminio glamūrinio entelekto propagandoje, spjaudamas į tai, ką apie juos šnekės rytoj, šie žmonės tyli, nes jaučia atsakomybę, baimindamiesi sukurti nerealius lūkesčius ir jų nepateisinti.

Citata

Vis dėlto, nepaisant užsitęsusio mizantropijos periodo, džiaugiuosi, kad tarp mano blogą skaitančiųjų yra žmonių, kokie aš noriu, kad jį skaitytų.

Karalius yra nuogas. Bet, priešingai nei pasakoje, šiais laikais jo jau nebesugėdinsi.

Patiko (20)

Rodyk draugams