2014-02-28Vinigretas.

Mano atostogos Lietuvoje nusirito kūlversčiais nuo stačių laiptų, tad vasario mėnesio ataskaitą Colombo rašau gėdingai pabrukusi uodegą tarp kojų.

1. Figūros tobulinimas 2. Mesti rūkyti, 3. Susidaryti SAVO mitybos planą 4. Eiti miegoti vėliausiai 00.30 bent triskart savaitėje 5. Apsiriboti max 1 puoduku kavos per dieną 6. Mesti alkoholį….

Taip stengiausi, taip ariau du mėnesius prieš tai. Sportavau bemaž kasdien ir netrukus ėmė ryškėti rezultatas, - sutvirtėjo torsas, suapvalėjo užpakaliukas, atsirado daugiau energijos. Pakeičiau mitybą: beveik atsisakiau mėsos ir saldumynų, alkoholio, cigarečių ir netgi keturias savaites sėdėjau ant homeopatinės detoksikacijos. Vienintelė blogybė, kurios nepavyko atsisakyti per tą laikotarpį, buvo kava.

Dieną prieš man išvykstant į Lietuvą sėdėjom su Julka restorane ir aš pirmą kartą po ilgos pertraukos vėl kėliau taurę vyno. Paskui ir antrą. Trečią. Paskui Julka pasakė “stop”, nes neatsikelsiu į skrydį. Bet jau tada supratau, kad tai buvo pranašiškas ženklas, kaip toliau gyvensiu ištisas dvi savaites.

Į Lietuvą vežiausi net treningines kelnes, nes nuo dūšios planavau užsirašyti į sporto klubą net ir atostogų metu, and boy oh boy never have I been so wrong

Dvi savaitės pralėkė žaibu, susitikau su fantastiškais žmonėmis ir nebuvo vakaro, kuomet būčiau nuobodžiavusi be taurės vyno rankoje ir cigariuko kitoje, bože bože….

Tai va grįžau Kopenhagon ir ką aš jums pasakysiu: dingo kokie 50 proc. mano sukaupto progreso sporto srityje ir aš DAR NEPRADĖJAU SPORTUOTI VĖL. Vis dėlto šią savaitę po truputį vėl grįžtu prie sveikatinimosi, intensyviai sportuoti pradedu ryt. Promise.

7. Nueiti nors į vieną pasimatymą su vyru, kuriam būtų bent jau 26 m…. Done. Dabar noriu į pasimatymą su moterimi. Vis dar turiu vilties, kad giliai širdyje esu neatrasta lesbietė, kuriai lemta būti laimingai su viena iš viso to gausaus būrio fantastiškų mane supančių moterų. Deja, seksualinis potraukis byloja kitaip…

8. Per dieną parašyti puslapį rašliavos. Čia man ilgam laikui įkvėpimas buvo dingęs. Motyvacija atsirado grįžus į Kopenhagą. Antrą savaitę vis parašau kažką. Jei ne po puslapį per dieną, tai bent pastraipą ar kokią mintį.

9. PRIVALOMAS TIKSLAS: Perskaityti knygą. Ačiū visiems už rekomendacijas, manau, vienu ar kitu metu būtinai imsiuos ir jų ;) O šiuo metu skaitau Artūro Tereškino knygą “Vyrų pasaulis”. Visa knyga, parašyta akademiniu stiliumi, yra paskirta Lietuvos vyrams ir jų vyriškumams analizuoti, - ar bereikia daugiau komentarų? Rekomenduoju.

10. PRIVALOMAS TIKSLAS. Nukniaukti įkvepiantį kito nario tikslą.

Nukanzinau kolegos Andriaus tikslą: “Mokytis dirbti produktyviau - atrasti metodus ir juos taikyti.” Ir ką galiu pasakyt, grįžus į Kopenhagą stengiuosi kiekvieną dieną nuveikti bent kažką produktyvaus. Seniai taip negyvenau ir iki efektyvumo dar toloka, bet skaitau, kad pradžią neblogą padariau. Ačiū Andriui už įkvėpimą.

Tad tokios tokelės mano tikslų siekimo fronte, tikėkimės, kad pavasaris visus įkvėps pasistengti iš peties.

***

Pradėjau užsirašinėti savo erotines fantazijas ir supratau, kad jei būčiau vyras, išvesčiau kokią mergaitę iš proto. Bet o kas mane išves iš proto, a? Pičialno, vienok.

***

Su Julka nusprendėm imtis bendro, pavadinkime, biznio projekto. Julka mokslus baigus, aš šiaip šį bei tą gebu.

- Nado mūsų firmos galimybių analizę padaryt, - išmintingai sako Julka ir tušinuku kruopščiai sąsiuvinyje užrašo: OUR STRENGHS ir OUR WEEKNESSES.

- Okėj, Koška, pradėkim nuo silpnų vietų. Vot, ko mums trūksta…

Susimąstau.

- Money….

- Money…. - murma Julka ir greit užrašo į stulpelį.

- Experience…

- Aha….

- Contacts…

- … Advertising…. - Užbaigia stulpelį Julka ir minutėlę patyli. - Taigi. Mums trūksta: pinigų. Patirties. Sviazių. Ir reklamos. Hmmm…. Na, gerai. Gerai. O davai dabar surašom savo stipriąsias vietas, Koška, mes juk turim kažką, ar ne?!

- Turim, - patvirtinu entuziastingai. - Turim, pavyzdžiui, dahriena laiko.

- …Ir wish to work, - priduria Julka, energingai braižydama lape keturkampį.

-… Ir… Talents….

- Laiko, ryžto dirbti… ir talentų… - sumurma Julka sau po nosimi ir keturkampio krašte pripaišo gėlytę.

- …Rašyk: natūralaus grožio, - pridedu aš patylėjusi ir žvilgteliu į savo nenutrupančiu geliu nulakuotus nagus: - Natūralaus VIDINIO grožio.

- Aa… čia prie ko? - suabejoja Julka.

- Prie resursų, - trumpai paaiškinu.

***

- Žinai, aš man rodos, pradėsiu kolekcionuoti užrašus tualetuose, - nusikvatoja Julia. - Kiek visokių juokingų galima prisiskaityt… O kaip jie skiriasi bibliotekoje ir kokiam nors prekybcentry, pastebėjai?

- Ooo, Julia, man toks užrašas tualete gyvybę išgelbėjo, - rimtai sakau. - Pameni, kai tatuiruotę dariausi? Tai va, atsistojusi nuo stalo jaučiausi visai gerai, kol nepasiekiau traukinių stoties. Tada, man rodos, dėl cukraus kraujyje trūkumo ir šešias valandas trukusio badymo mano kūną staiga ištiko šokas - o gal tai buvo panikos priepuolis, dabar jau nežinau, - ir pasidarė taip bloga, taip bloga… Išbalau visa, išpylė šaltas prakaitas, galvoju, viskas, alpstu, reikia prisėst, šaltu vandeniu apsiliet….. Ramstydama sienas šiaip ne taip nušliaužiau iki stoties tualeto, įsmukau į kabiną, užsklendžiau duris ir visai jau be dvasios klestelėjau ant klozeto dangčio. Tuo metu rimtai maniau, kad numirsiu, kakta ritosi prakaitas, nesugebėjau net galvos nulaikyt, tad tik atsišliejau į sieną ir susitelkiau į kvėpavimą. Viens - įkvėpt…. Du - iškvėpt…. Ir taip bekvėpuojant mano akys užkliuvo ne už ko kito, o už tualeto durų, ant kurių, be jau įprastų “I <3 Justin”, puikavosi riebus juodu flomasteriu išryškintas skelbimas: “Vyras, 46m., pasimylėtų su moterimi. Galiu ir su vyru.” Ir tuo metu, kai jau atrodė, kad tuoj tuoj numirsiu, šitas skelbimas mano akyse virto laikraščio antrašte: “Stoties tualete rasta negyva emigrantė iš Lietuvos su tatuiruote ant nugaros.” Jomajo, Julka, žiūrėjau aš į tą skelbimą ir galvojau, neduok tu viešpatie man šitaip numirt…. Čia… Vienai… Tualete… Užsienyje… Ką tik pasidarius savo gražiąją tatuiruotę… Jėzau, gi mano lietuvių kalbos mokytoja nepatikėtų. Sakytų, jau ko ko, bet kad Košką šitaip rado… ir dar KUR! Kuo toliau aš į tą skelbimą žiūrėjau, tuo daugiau ryžto jaučiau įgaunanti. “Susiimk, Koška, susiimk, kvėpuok, kvėpuok….” Ir ką tu galvoji? Po dešimties minučių įgavau antrą kvėpavimą ir atsistojau ant kojų.

- Nu jo, tave gyvent ar mirt įkvepia keisčiausios vietos…

- Taip, Julka. Ir dar Maiklas. Maiklas Boltonas.

Rodyk draugams

… Na ką, štai ir mano tikslai Didžiajam Colombo Projektui 2014-aisiais.

Kaip Colombo jau buvo informuotas, aš darysiu truputį kitaip, nes nesusitvarkiusi su amžinu bardaku organizme negaliu judėti toliau ir užsiimti visokiais ten kilniais tikslais. Todėl pirmas pusmetis - iki liepos mėnesio - bus skirtas iššluoti organizmą, sumažinti blogų įpročių ir galbūt išlavinti keletą teigiamų. Iššūkiui renkuosi ne keturiolika, bet dvidešimt keturis tikslus. Štai mano pirmieji dešimt:

1. Figūros tobulinimas. Mano kojos, ką čia slėpti, - plieninės. Rankos irgi raumeningos. Bet mano silpnoji vieta - torso sritis. Nėr tonuso, nors tu ką, todėl nutariau susiimti ir išdirbti sixpack’ą bei sustangrinti užpakaliuką. Šokių mokykloje irgi lankau treniruotes Flex Easy, kur koncentruojamasi į tempimus ir špagatą, bet nugarai ar pilvo sričiai dėmesio skiriama ne per daugiausia. Todėl papildomai paskelbiau sau abs challenge’ą ir squats challenge’ą. Pasirinkau populiariausius “Youtube” siūlomus pratimų kompleksus ir stengiuosi skirti apie 20 minučių namie. Pirmą kartą gyvenime nusifotografavau one.lt stiliuku (vienais apatiniais prieš veidrodį), kad būtų lengviau sekti rezultatus. Nuotraukas, jei išdrįsiu ir jei bus kokie pokyčiai, viešai įmesiu kovo 1. Jei ne - mėnesiui persivadinsiu iš Katės Ant Palangės į Lūzerę Nelaimingą, nu arba galit pasiūlyt savo variantą :>

2. Mesti rūkyti. PART TWO :) Šiaip labai sumažinau, rūkau tik prie kompanijos ir tai labai nedaug, bet būtų gerai šio įpročio atsikratyti visai.

3. Susidaryti SAVO mitybos planą. Bandžiau, reiškias, ir vien vaisius valgyt, ir košes visokias, ir vakarais nevalgyt, ir tik daržovytes virtas…. Kol pajutau, kaip ženkliai nukrito nuotaika ir pakilo agresijos lygis. Paskaitai ką nors “Delfyje” ir mintyse sumurmi “Kam ne p…..ui”…. Arba “Uoj uoj, kokie mes faini patys sau tam Seime….” ir galiausiai jau net darbe kartais nervai nelaikė: “Išpakuot ir vėl supakuot? NUštvojumat’…. Tuoj surengsiu aš tau “Bado žaidynes” suvenyrų parduotuvėj, makarone tu…” Ir tada man nušvito. Ką čia nušvito, pasitvirtino eilinįkart, kad mėsą man valgyti būtina, nes kitaip tampu siaubingai pikta, agresyvi, niurzglė ir visų nekentėja. Ar man negėda? Man labai gėda. Stačiai baisus žmogus, ką čia bepridursi. Todėl susikūriau savo dietą, kurią ketinu išbandyti naujais metais. Su mėsyte. Garbės žodis, po paskutinio pasyvios agresijos priepuolio atsigavau tik visą savaitę valgydama jautieną.

4. Eiti miegoti vėliausiai 00.30 bent triskart savaitėje. Užteks naktibaldžiauti.

5. Apsiriboti max 1 puoduku kavos per dieną. O geriausia - gerti žalią arbatą su gabalėliu citrinos.

6. Mesti alkoholį…. Chah, juokauju, we all know that’s not gonna happen :) Bet išgerti tik esant progai ir maximum 3 kokteilius arba 2 taures vyno.

…Ir keletas su sveikatingumo programa nesusijusių tikslų:

7. Nueiti nors į vieną pasimatymą su vyru, kuriam būtų bent jau 26 m….

8. Per dieną parašyti puslapį rašliavos. Yra įkvėpimas - nėra įkvėpimo, vis tiek. Nes kitaip taip ir nepajudėsiu iš mirties taško. O kaip istorija baigsis, norisi sužinoti ir pačiai.

9. PRIVALOMAS TIKSLAS: Perskaityti knygą. Sunki užduotis. Rasti knygą, kurią norėčiau perskaityti. Ne dėl to, kad ji populiari, ne dėl to, kad “privaloma klasika”, ir ne dėl to, kad rekomendavo lietuvių kalbos mokytoja. Čia esu iki išpindėjimo išranki. Dažnai atspėju, kaip knyga baigsis dar jos neįpusėjus, ir metu. Dažnai išsišaipau iš pernelyg įmantraus stiliaus ir metu. Dažnai pasibaisiu vertimu ir metu. Dažnai kilsteliu antakį ir pusbalsiu paklausiu savęs “Nx kas tokį šūdą leidžia ir skaito išvis?”. Ir metu. Tai va dar neišsirinkau, ką skaitysiu, bet bent vieną knygą iki liepos įveikti pasižadu. Gal net kokią tenais populiarią :) Ir būtinai lietuviškai. Labai pasiilgau skaityti lietuviškai.

10. PRIVALOMAS TIKSLAS. Nukniaukti įkvepiantį kito nario tikslą. Čia teks luktelt, kol submittins visi, bet kad ir ką bepasirinkčiau, pasistengsiu įveikti iki liepos.

…Ai, ir beje. Aš jau pradėjau, tad pirma ataskaita nusimato sausio pradžioje :>

Sėkmės ir mano bendražygiams, - may the odds be ever in your favor!

Kas dar nedalyvauja, nori, bet nedrįsta - o kodėl ne?

Rodyk draugams

2013-12-09Mano hiacintas.

Prieš pusantro mėnesio nusipirkau hiacinto svogūnėlį. Nežinau, kodėl. Gal kad kainavo septynias kronas ir tuo metu man pasirodė beviltiškai nuvertintas. Iš tiesų ketinau pasiimti cigarečių, bet tuo metu hiacinto man prireikė labiau.

Šiaip augalais rūpintis tingiu, todėl tik pastačiau jį ant spintelės šalia žvakių ir buteliuko eterinio apelsinų aliejaus ir pasirūpinau, kad nestovėtų ant skersvėjo.
- Čia tau bus ramu ir šilta, - sumurmėjau, - ne kaip prekybcentry, kur visiems pofyg, kad jus perpučia kiaurai.
Hiacintas, savaime suprantama, nieko neatsakė, bet aš pasijutau padariusi kažką gero.

Gyvenimas tekėjo kaip įprastai, net nepamenu, kas vyko ir ką veikiau. Tikriausiai dirbau, ėjau sportuoti ir karts nuo karto susitikti su drauge… O jis patyliukais sau stiebėsi aukštyn ir krovė solidų žiedyną. Kaskart grįžusi namo ir pravėrusi duris pirmiausia žvilgtelėdavau į hiacintą. Galiausiai pagavau save duris varstant kuo tyliau, kad nesukelčiau anam streso.
Kai kartą nedasūdžiau sriubos ir papildomai pasidruskinusi lėkštutės turinį pastačiau druskinę šalia žvakių ir eterinio aliejaus, negalėjau ramiai valgyti, nes atrodė, kad ta druska mano hiacintą veikia neigiamai. Juk druska tai ne cukrus, pagalvojau. Nunešiau druskinę į virtuvę ir meiliai šyptelėjusi paliejau aną vandenuku.
O anądien pastebėjau, kad mano hiacintas išaugo neįprastai didelis… Gal net per didelis. ”…O dieve, o jeigu jis jaučia mano nuotaikas, jaučia mano nuostabą ir nepasitikėjimą? Juk, sako, augalai sugeba….” – susizgribau ir tuomet jau garsiai ištariau:
- Tu esi pats gražiausias mano matytas hiacintas ir aš tave labai myliu. Pamatysi, išaugsi į tikrą gražuolį.
Ir kitą dieną mano hiacintas man pranešė, kad žydės švelnia rožine spalva ir kad tai bus jau visai netrukus. Bet žinot, kas yra nuostabiausia, kai žydi hiacintas?

Kvapas.

Mano kambaryje jau kurį laiką – ideali tvarka, vakarais skamba tyli relaksacinė muzika, o svarbiausia – jokių pašalinių kvapų. Jokių kvepalų, eterinių aliejų, smilkalų ir netgi aitriai kvepiančių kūno kremų.

Bet šiandien sekmadienis ir Katei – eilinis emocinis nuolydis. Skauda širdį. Karščiuoju. Taip norėčiau nusiskandinti vyne, bet buvau kvaila ir nusipirkau tik mažą buteliuką, kuris senokai tuščias iškeliavo į šiukšlių dėžę. Metu gert, reiškias.

Ir vis dėlto randu vieną vienintelę likusią cigaretę, kurios šiuo metu man labai labai reikia. Žvilgteliu į hiacintą, prikandu lūpą. Žinau, kad tai tas pats lyg sugadinti vaikui gimtadienį. Juk jei dabar prisidegsiu šitą cigaretę kambaryje, kaip kartais anarchiškai darydavau prieš tai, sugadinsiu visą laukimą. Visą šventę. Dūmai akimirksniu susigers į sienas ir mano hiancintui pražydus kambaryje įsitvyros salsvas ką tik pražydusios gėlės aromatas, šleikščiai sumišęs su raudonu marlboro.

Bet čia aš apsimetu, kad situaciją galiu išgelbėt. Įsitaisau ant palangės, praveriu langą ir čirkšteliu žiebtuvėlį.
Tas kelias minutes, per kurias sudeginu pusę cigaretės, jaučiu keistą palengvėjimą… O tada, užvėrusi langą, - staigią neviltį, pasidygėjimą ir nusivylimą savimi. Lyg būčiau nuskriaudusi vaiką.
Septynmetę mergaitę, kurios gimtadienio šventė – rytoj, o motina prisigėrė, nenupirko torto ir dar namus sujaukė.

Sėdžiu, verkiu, artėja Kalėdos. Hiacintas peržydės na*ui ir aš vėl liksiu pati su savimi.

Rodyk draugams

Visi tik ir kalba, kaip baisu, kad mokyklose tyčiojamasi iš apkūnių, akiniuotų, gerai besimokančių vaikų.

Bet kodėl niekas nenori pripažinti, kad naktiniame gyvenime, kur, atrodytų, turėtų rinktis jau subrendę žmonės tiesiog gerai praleisti laiko, patyčios - ne ką mažesnis reiškinys?

Tik jų aukomis dažniausiai tampa gražiai atrodančios ir vyrų dėmesio nestokojančios moterys.

- A paeini su tais kablais išvis? - išsiviepia apkūni garbanota raudonplaukė prie veidrodžio tualete.

Kilsteliu antakius ir apsidairau. Čia man?

- Šliucha…. - teškia agresyvios išvaizdos trumpai kirpta juodaplaukė su auskaru nosyje, grubiai stumteldama mane pečiu, ir abi išeina.

Minutėlę stoviu ir stebiu save veidrodyje.

- …Paeinu… - ryžtingai sušnabždu tuščiai erdvei už savęs.

Nu ni hrena sebe…. Jei man kas mokykloje būtų pasakęs, kad vieną dieną būsiu užkabinėjama dėl to, kad atrodau per karšta, būčiau tik pasukiojusi pirštą prie smilkinio, susimetusi knygas į nutrintą kuprinę ir nuleista galva išėjusi iš klasės, išbertą kaktą slėpdama po susivėlusių plaukų užuolaida.

Ir štai po dešimties metų Alisa staiga atsidūrė kitoje veidrodžio pusėje…

Ir, kaip pabuvusi abejose barikadų pusėse, galiu pareikšti: vot ir dasigyvenom iki iškreipto feminizmo laikų - taip, moteris turi teisę ateiti į klubą su treningais ir nutampyta maike, nes juk ne išvaizda svarbiausia, bet moteris turi lygiai tokią pat teisę išreikšti savo seksualumą juoda aptempta suknele, žydru kolje ir aukštakulniais.

Gyvenime nesu priėjusi prie merginos ir tėškusi, jog ji - stora, apsileidusi karvė, jau nekalbant apie tai, kad atrodo per seksuali….

Bobos, vadinas. Kas jas supaisys.

Gurkšteliu vandens ir graibausi žiebtuvėlio.

- … Galima prisėst? - nutraukia mano pamintyjimus malonus vyriškas balsas.

- Sėsk, kad jau taip… - sumurmu ir kilsteliu akis, prikandusi vis dar nepridegtą cigaretę. O. Šitą mačiau. Simpatiškas tamsiaplaukis praeidamas keliskart apdovanojo mane šilta šypsena.

- Tu viena? - teiraujasi.

- Ne, su šefu… - atsainiai žvilgteliu į už poros metrų su savo sesele flirtuojantį šefą.

- Aa… Mes va ten sėdim su kompanija, - mosteli ranka anas. Pasuku galvą ir staiga susiduriu su drakonišku šliucha mane išvadinusios merginos žvilgsniu, kuri stebi mane iš padilbų ir šnabždasi su šalia įsitaisiusia raudonplauke garbane. Pala…..

Mintyse akimirksniu susiveda galai. Pasitikinčiai savimi nusišypsau ir žvilgteliu vaikinui į akis. Aaaai, tai viskas aišku tada. Atleisk, padružke, bet teks tau dar pasėdėt friendzone’oj kurį laiką….

How does it feel

To know that I don’t care at all,

Your words don’t mean a thing at all,

I choose to rise, you choose to fall….

How does it feel to know that I AM CAPABLE OF MORE THAN YOU WILL EVER KNOW…..

And now watch. I’m gonna teach you a lesson.

- …Aš Katė, - ištiesiu ranką vaikinui koketiškai.

Namo grįžtu su telefono numeriu ir kvietimu susitikti dar kartą.

… Don’t tell me I’m not good enough!

Don’t you bring me down.

I’m moving on,

And you’re over now.


Bitch.

Rodyk draugams

Kas mane pažįsta barų ir klubų aplinkoj, tas žino, kad Katė Ant Palangės be tostų alkoholio neliečia.  Reikia man užčerėt tą gėrimą, įprasminti, palinkėti ir tikėtis. Ne visiems tas buvo ir yra suprantama, bet Danijoje sutikau Julką……

Iš anksto atsiprašau už transkripciją, čia talentu nežibu.

Pirmas raundas:

- Nu, budem.

- Budem.

- Za nas.

- Za.

- Za…. čto bi vsio bylo bi horošo.

- Davai.

Antras raundas:

- Za ščastje!

- Za!

- Za družbu!

- Davai!

- Jul….. Tu menia gerbi?

- Gerbiu, Koška. Konkrečiai.

- Gerai. Ir aš tave gerbiu. Za respekt.

- Za etogo moego… nu, pomniš, karoče….

- Da da, davai. Nu Koška, čto ty tak medleno….

- … Za krasivih mužčin v našej žyzni! Potomu čto vsio ravno budem plakat’, tak hot’ krasivij by bil, sukin sin….

- Nu eto voobšė zalatye slova…. Za!

Trečias raundas:

- Za chorošij, zdorovij trach!

- …Aha, bepigu tau kalbėt, u tebja hot’ jest s kem…. Nu za….

- Za ženskuju bliad charizmu!

- A počemu bliad, Julia…. My že ne takije…

- Vse nastojaščije ženščini nemnožko takije! Davai, u tebja tam ostalos čjut čjut…

- ….Jul… Slušaj…. A davai ne budem za krasivih…. Davai budem za umnih… Možet byt togda y plakat’ ne prediotsa?

Rodyk draugams

2013-11-11Niukštukėlės.

- Tu juokauji…. - pasigirsta mano balsas iš persirengimo kambarėlio.

- Taigi išeik, išeik, pasirodyk, - ragina šefas, girdžiu, bet aš tebespoksau į veidrodį ir nesumoju, ką daugiau pasakyt apie savo naująją kalėdinę uniformą. Atsidūstu ir trukteliu suknelę kiek įmanoma žemiau. Uoj. Atsidūstu vėl, trukteliu aukščiau. Pasitaisau kepuraitę, giliai įkvepiu ir iškaukšiu ant podiumo.

-Nuo-sta-bu, - užgniaužia šefui kvapą, kol aš trypčioju palei duris, vienu medžiaginiu nykštuku negrabiai bandydama prisidengti iškirptę, ir sėdynę - kitu.

- Aš TAIP į salę neisiu, - pareiškiu. - Ji man gerokai per trumpa!

- Kaip tai per trumpa? - nesupranta šefas. - Taigi va, ir pasijonis pridėtas…

- … Čia mano pačios kombinukas, - pykteliu, vėl nesėkmingai trukteliu suknelę žemyn ir staiga atsivėrusią plačią iškirptę ryžtingai prikloju plaukais ir nuo kepurės nukarusiu bumbulu.

- Bet kaip gražiai…. O jei užsakytume dydžiu didesnį? - viltingai derasi šefas.

Užtylu.

- … Dviem, - iškeliu sąlygą.

- Deal, - nušvinta anas. - Šitą atiduosim Evai, ji visai smulkutė…

- Ni chriena, Eva į salę su tokiu irgi neis. Tada užsakom didesnį ir jai, - griežtai kaukšteliu smailiakulniu į grindis.

…. Tai va, brangieji, jei kas kalėdiniu sezonu į Kopenhagą netyčia, užsukit, niukštukėlės kava pavaišins ;) (Šefą išgrūsim kur reikalų tvarkyt)

Rodyk draugams

Man labai gėda, bet, man rodos, padariau siaubingą klaidą.

Ir man labai baisu. Dėl to paties.

Žinau, su Liudmila tarėmės, kad iki naujų nustosiu vartoti vaistus, ir nustosiu juos vartoti palaipsniui.

Bet prieš geras tris savaites aš pamiršau išgerti vieną tabletę. Paskui kitą dieną pamiršau ir antrą. Paskui jos baigėsi, aš nebenusipirkau ir pagalvojau - argi ne puiki proga išsilaisvinti nuo vaistų suvisam?

Ir viskas. Nustojau gert antidepresantus slapčia nuo gydytojos ir ketinau padaryti jai malonią staigmeną..

Bet po paraliais. Per pastarąją savaitę smagūs dalykai tapo juokingi beprotiškai, kai nuo mano skambaus juoko aidi sienos, o liūdni - stačiai širdgėlą keliantys, kai visiškai netikėtai pačiai sau apsipilu ašaromis virtuvėje, prisiminusi benamį katinuką.

Supykusi dabar svaidausi žaibais. Įskaudinta noriu prisigerti. Iki išprotėjimo noriu mylėtis, stačiai skęstu feromonuose. Per tris savaites mano gyvenimas vėl nusivažiavo iki nepakenčiamai beprasmiško.

Tačiau nieko ypatingo neįvyko. Aš tiesiog nustojau gerti antidepresantus.

Ir viskas. Nebegaliu su savimi susitvarkyti….. Negi čia tikrai aš?

Iš kur manyje visko tiek?

Ir kaip aš turėčiau su tuo tvarkytis visą gyvenimą?

Ir kaip kas nors kitas turėtų tvarkytis su manimi visą gyvenimą?

Kas čia yra išvis? Charizma?

Ar trauma?

Gal mano kūnas gamina savo ypatingus narkotikus, per kuriuos emocijas išgyvenu šimtąkart stipriau nei derėtų?

Užtat blogą ėmiau atnaujinti beveik kasdien.

Rodyk draugams

2013-11-08“Paskambink.”

“Labas, katinėli, žinai, aš nekaip jaučiuosi, tai neišeis šian į miestą varyt…”

Įgrūdu telefoną atgal į rankinę ir garsiai atsidūstu.
- Kas nutiko? - pasidomi šefas.
- Nieko… Planavom su drauge į barą šiandien, bet ji susirgo… - sumurmu.
- Tai mes galim varyt, - staiga nušvinta anas ir žvilgteli į laikrodį. - Šiandien uždarom šeštą ir šiaušiam.
- S… sakai? Neatleisi manęs paskui? - sudvejoju aš.
- Kodėl turėčiau? - nustemba šefas. Naivuolis, pagalvoju.
- Taigi davai varom, o tai tu vis namo ir namo, greit suaugsi su kambariu, - neatlyžta.
- Davai, - pasiryžtu. - Tik jokių cirkų.
- Jokių cirkų, - pažada.

Tebūnie. O tai nachrien aš vakar pas kirpėją buvau.

Pusę septynių mudu jau sėdim mano mėgstamam bare.
- Dar du Baltus rusus, - nusišypsau padavėjai, bet nueidama ji to jau nebepastebi. Užtat pastebi gerai apsirengęs, simpatiškas vyras, sėdintis su raudono vyno taure prie staliuko priešais. Pastebi ir nusišypso atgal.
“Dėmesio, dabar bus flirtas,” - įspėja mane mano alter ego. Įsijungia vidinis radijas, ir per salę periodiškai imu transliuoti pusės balo žemės drebėjimo virpesius - WhOosh… WhOosh…
Viliokiškai lėtai užsikeliu džinsuotą koją ant kojos, nuleidžiu blakstienas ir šypteliu puse lūpų. Ni velnia, mano kirpimas šįvakar nepastebėtas nepraeis, nusprendžiu.
- … ir todėl, supranti, užsakiau pusę tokių nykštukų, o pusę tokių, - pergalingai užbaigia mano šefas, kurio nugarą kas keletą minučių aplenkia valiūkiškas keturiasdešimtmečio žvilgsnis mano pusėn.
- Kaip gerai, - sakau, ranka ore nubrėžiu platų puslankį ir patogiai atsišlieju į sofą, - suprask, tarp mūsų su šituo dėde plyti diiidelis stalas su pora puspilnių stiklų kokteilio, ir mus sieja griežtai tik darbiniai santykiai. WhOosh… whOosh…. Transliuoja mano radaras, ir sustabdyti jį - ne mano jėgoms.
Žinau savo silpnybę. Kaip pasakytų mano biologijos mokytoja, turiu itin išvystytą flirtavimo mechanizmą, kuris įsijungia nepriklausomai nuo mano pageidavimų, ir nors knyga per viršų daužyk, - išsijungs jis tada, kada panorės to pats.
Šefą mano bangos apeina. Pats to nežinodamas, gavo švirkštą priešnuodžių dar kai tik dirbti pradėjau, tai duok Viešpatie įgavo imunitetą suvisam. Bet keturiasdešimtmetis tai neskiepytas…

- … o tie nykštukai tai paklausūs, ypač tas su vilnone barzda, vakar kokius keturis pardavėm, - girdžiu šefą sakant ir diskretiškai stebiu, kaip anas kitas išsitraukia popieriaus lapelį, ant jo kažką užrašo, žvilgteli į mane, nueina prie baro, užsivelka paltą ir išeina pro duris.
“Penki…. Keturi… Trys….” - mintyse skaičiuoju.
- Čia jums, - kyšteli lapuką barmenas šalia su vaikinu sėdinčiai panelei. Mintyse padarau feispalmą.
Panelė išvynioja popieriuką, perskaito ir nieko nesuprasdama pakelia akis į jau įtariai nusiteikusį savo pašnekovą.
- Atsiprašau, čia turbūt man, - mandagiai įsiterpiu į jos “what the…” monologą.
- Kodėl? - pasimeta panelė.
- Does this make sense to you? - paklausiu jos.
- No… - papurto galvą ana.
- Well but it makes sense to me, - mirkteliu jai. Mergina susipranta ir su palengvėjimu atiduoda popierėlį man. Išvynioju ir skaitau.

“Ačiū už flirtą. Atrodai nuostabiai. Paskambink, - Janas.”
Apverčiu lapelį kita puse. Tuščia. Greitai akimis vėl permetu, kas pakeverzota.

Paskambinti kur? Į lempą su stalo koja? Telefono numerį pamiršai užrašyt, durniau.

Paveiksliukas iš čia.

Rodyk draugams

Žinot, kada žmogus tikrai imi jaustis savas svetimoj šaly?

Kai turi SAVO psichiatrę - Liudmilą, SAVO kosmetologę - Svetlaną ir galiausiai - SAVO kirpėją. Larisą.

Šiandien Larisa purendama mano karčius nedrąsiai paklausė, ar nenorėčiau būti jos plaukų modeliu sausio mėnesį vykstančiam egzamine.

- O kirpsit? Dažysit? - pasidomiu. - Aš trumpiems dar nepribrendau…

- Uoj nia niaaa, - sumosikuoja žirklėmis Larisa. - Vestuvinę šukuoseną darysiu.

Vestuvinę….

- Gerai, - pažadu. Larisa dėkinga atsikvepia, paskutiniam štrichui čirkšteli man palei antakius ir imasi šukuoti.

O aš sėdžiu pusiau prisimerkusi, stebiu savo atvaizdą veidrodyje ir paslapčiomis svajoju apie būsimą fiktyvią vieno vakaro santuoką su plaukų džiovintuvu. Kas žino, gal gyvenime nebepasitaikysiantis šansas išvysti save su įmantriu nuotakos kuodu….

Rodyk draugams

Jau savaitę laiko dažniau nei dažnai apima labai keistas jausmas, - tarsi dalelę mikrosekundės visiškai išsijungčiau. Akyse viskas aptemsta, galvoje kažkas pypteli ir pasijuntu tarsi staiga be galo greitai krisčiau amerikietiškais kalneliais.

Kol parašiau anuos du sakinius, “kritau” turbūt kokius penkiskart.

… Ar tik ne Viešpats beviltiškai spaudinėja “Reset” mygtuką, tuščiai tikėdamasis sukurti mane iš naujo….

PS. O blogui jau eina penkti.

Rodyk draugams


© 2017 cat on a windowsill | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt